Dejavoodoo’s Weblog

Aplink Dūkštas, Neries regioniniame parke yra keletas pažintinių takų, vienas iš tokių – Karmazinų pažintinis takas. Daug pasakot nėra ką, reikia eit

atkurti pilkapiai

nusukus į šoną, galima dar iki kitų pilkapių nueit, bet ten įrengtos pavėsinės, tai ir poilsiautojų pilna, laužus ir sasyskas degina, mašinas parkuoja prie pat pilkapio ir kadrus gadina.

takas eina palei Nerį, kažkur tolumoje Velniakampio draustinis turėtų būti

logiška, kad prie vandens gyvena bebrai. bebrai – inžinieriai vegetarai. spustelėję nuotrauką, galite patys pasiskaityti. o jei kas neaišku – net parašyti el. laišką

ramu tylu, drugeliai skraido

gulbės Nerimi plaukioja

pakrantėje guli keisti akmenys su skylutėm

obelys auga

žiedus krauna

na ir dar ten galima prasieiti takeliu, skirtu moterims, yra ir takas vyrams. Jei pasiseks, galite pamatyti gluodeną, užlipti į statų šlaitą, na ir šiaip, gerai pasivaikščioti.

Vakar vėlei (3 žodžiai, praidedantys “v”) iškėlė identiteto klausimą, o šiandien dar perskaičiau VK žurnale V. Lopetos skiltį apie Lietuvos simbolius. Identiteto kaip ir neturime, arba tiksliau, jis yra, bet toks dvilypis, simbolių irgi nėr aiškių, autorius siūlo kaip simbolį naudoti šypseną.
Nekalbant apie tai, kad turime “dvigubą dugną” – krikščioniškas vertybes ant pagoniškų pamatų. Kaip jau kažkada minėjau, kur dar pamatysi kryžius su saulutėm ir pusmėnuliais.

Galim pašturmuot smegenis, kaip gi čia tas priešingybes suderint. Man kažkodėl iškyla prieš akis dviveidė žmogaus figūrėlė, simbolizuojantį tą dvigubą pradą, kurios žvilgsniai nukreipti į Rytus ir į Vakarus, nes esam tarpininkai tarp dviejų kultūrų. Galimos įvairios interpretacijos: vienas veidas vyriškas, kitas moteriškas. Arba vienas veidas liūdi, kitas – šypsosi.

Kol kas tiek to insight’o

p.s. esu pastebėjęs, kad parašius naują įrašą šiame žurnale pradeda lyti. tai lauksim to lietaus su pragiedruliais. nes dviejų priešybių suma ir yra pilnatvė.

http://discovermagazine.com/photos/01-each-grain-of-sand-a-tiny-work-of-art

Kita technika – manipuliavimas abstrakčiomis sąvokomis. Tai gali būti „laisvė“, „demokratija“, „teisingumas“, „garbė“ ir kt. Vartodamas tokius žodžius politikas turi daugiau šansų sulaukti publikos palaikymo, nes kiekvienas savo galvoje turime tam tikrą subjektyvų ir dažnai idealizuotą šių sąvokų sampratą, tad jas girdėdami iš kalbėtojo lūpų iškart galvojame, kad jis atstovauja mūsų pozicijai.

Manipuliuoti žmonėmis lengviau, kai jie jaučiasi nesaugiai ir valstybės valdžia tampa jų gerovės garantu, prisiimdama gelbėtojos, gynėjos amplua: tam tereikia visuomenę pastatyti vienoje barikadų pusėje, o priešą – kitoje. Tada piliečiai lengviau susitaiko, kad valdžia peržengia savo įgaliojimų ribas, kad tenka paaukoti dalį savo laisvių ar kad paminamos pamatinės civilizacijos vertybės

(c) geopolitika.lt

Ką gi, kaip sakė Karlsonas, tęsiam pokalbį.
Užbaigiant temą apie dokumentų klastojimą, galiu tik paminėti, kad panašūs dalykai vyksta ir su įmonėm, o šiais sunkmečio laikais, vis daugiau įmonių bankrutuojant, atsiras “geradarių”, norinčių pirkti tokias įmones. Paklausite, o kam jiems bankrutuojančios įmonės? Taip, pačios įmonės jiems visai nereikalingos. Reikalingi tik dokumentai ir antspaudas. O jei įmonė turi gerą atsiskaitymų istoriją (prakalbėdavo dideles sumas ir laiku apmokėdavo sąskaitas), tai tokia firma beveik, che che, neįkainojama .
Pagal analogiją su kazino, vadinčiau tai ėjimu “va-bank” – perka įmonę, iš paslaugų teikėjų pasiima prekių už maksimalią galimą sumą (mobilūs telefonai, modemai, nešiojami kompai, kita įranga), pasididina kredito limitus ir… aha, manau atspėjote – galai į vandenį, o tiksliau, įranga į juodąją rinką, pokalbių kredito limitai naudojami, kol operatorius atjungia visas paslaugas.
Atskirai galima pakalbėti apie tai, kaip gudruoliai išnaudoja turimas korteles pokalbiams. Pvz., užsienyje, kur yra daug imigrantų, klesti skambučių pardavimo paslauga. Atvaro tokie geriečiai, tarkim į užsieniečių studentų bendrabutį ir siūlo kokiam Afrikos studentui: “Mėlas mano tamsėodį dhraugė, gal nohri su mama, tete pigiau pakalbėt? Nibhrangiai, tyk ūž pusė kainos (pvz., skambutis į Antigva ir Barbuda oficialiai kainuoja apie 6 lt/minutė).
Kadangi Lietuvoj užsieniečių mažai, tai ir būdai paprastesni. Vienas populiariausių – tai skambinti į tų operatorių tinklus, kurie siūlo premijas už gautus skambučius. Ne milijonai gaunasi, bet kam gi nepatinka chaliava?
Dar viena “naudinga” paslauga, turint “kreivas” (t.y. lievas) korteles – skambučiai ir žinutės į padidinto tarifo numerius (angl. tai vadinama “PRS fraud” – Premium rate service fraud). Čia ir įvairios tarifikacijos pažinčių linijos, ir melodijos, logotipai, žaidimai bei visos kitos paslaugos, už kurias reikia mokėti brangiau.

Be jokios abejonės, operatoriai ir ne iš medžio kritę, todėl stengiasi tokius “prabangos ir chaliavos” mėgėjus kaip galima greičiau identifikuot ir apriboti jiems paslaugų teikimą.

Kažkada buvo sakoma, kad telekomunikacijų verslas yra vienas pelningiausių po narkotikų ir prekybos ginklais. Bet didėjanti konkurencija ir įstatymų pataisos gerokai sumažino pelningumą, nors šis verslas išlieka vienu iš patraukliausių investicijų. O kur sukasi dideli pinigai, visada atsiras norinčių chaliavai pasinaudoti teikiamomis paslaugomis. Pakalbėkime apie tuos piliečius, kurie stengiasi apgauti operatorius ir kokiais būdais tai daroma. Dabar, žinoma, ne tie laikai – minutė kainuoja vidutiniškai apie 20 centų, o ne 2 litus, kaip anksčiau. Bet, kadangi šios istorijos senos, manau nieko bloga neatsitiks.

Vienas tokių būdų, kuriuos naudodavo (ir dabar naudoja, tačiau motyvai šiek tiek kitokie: ne minėta chaliava, o savo tapatybės slėpimas) yra “dokumentų klastojimas”. Rašau kabutėse, kadangi tai ne visai tiksliai atspindi minimą sukčiavimo rūšį. Angliškai tai skamba “Subscription fraud” – tai reiškia, kad pilietis sudarantis sutartį, sąskaitoms siųsti nurodo ne savo tikrąjį adresą, o “Diedukui, į kaimą”. Čia galime išskirti kaip ir 2, šio sukčiavimo, porūšius: 1) asmens dokumentai yra klastojami ir 2) sutartys sudaromos pvz., Jono Jonaičio vardu, dažniausiai Jonui net nenutuokiant apie tai.

Pirmasis būdas kaip ir aiškus iš pavadinimo – nedori piliečiai, radę (ar kitais būdais gavę) Jono Jonaičio pasą, neneša jo į policiją, o mielai pasinaudoja, tarkim, įsigydami mobilius telefonus, šaldytuvus, televizorius ir kitą buitinę techniką. Tokiais atvejais įklijuojama kito asmens nuotrauka, kruopščiai atklijavus laminatą, arba tiesiog iš nugarėlės pusės gražiai išpjovus, išimama Jono nuotrauka ir įdedama kito asmens.

Antruoju atveju, Jonas pasą turi su savimi, tačiau po vakarykščio labai labai skaudą galvą ir dar labiau norisi įkalti kokį šimtrgramį. Skambina jis savo družbanui ir prašo paskolinti 10 lt. O družbanas pasiūlo kiek kitokį variantą: Jonas su juo nuvažiuos į prekybos saloną ir savo vardu sudarys sutartį. Ir už šią mažą paslaugėlę gaus net visus 50 lt. Tikiuosi suprantate, kas būna paskui, kai Jonas gauna sąskaitas su reikalvimais apmokėti.
Bet negalvokime, kad tik asocialūs asmenys gali taip naiviai įkliūti. Pamenu vieną istoriją apie studentus, dar iki Lietuvos įstojimo į ES, kai nuvykti į kitą šalį reikėdavo vizų. Tuo metu dar populiarus buvo braškių rinkimas Norvegijoje – studentai varydavo per vasaros atostogas padirbėti. Tarpininkai organizuodavo keliones, tvarkydavo vizas, aišku, pasiimdami savo dalį. Ir štai pas tokius studentus apsireiškia “tarpininkas” ir pasiūlo  padirbėti užsienyje. Studentai džiaugsmingai sutinka ir savo laisva valia atiduoda pasus – dokumentams sutvarkyti. “Tarpininkas” dingsta kaip į vandenį, o studentai po kelių savaičių gauna iš kelių operatorių sąskaitas už paslaugas su tūkstantinėmis sumomis.

Nepatikėkite savo asmens dokumentų niekam.

Jei įdomu, gal ir pratęsčiau.

Po apsilankymo Kalvarkėse ir Kaziuko turguje peršasi mintis, apie tai kad krizė – tai ne toks baisingas, neapibrėžtas baubas, kuriuo mus vis gąsdina. Tai natūralus procesas, grąžinantis mus į realybę. Per daug buvo atsiradę “lengvų” pinigų, tiesiog iš oro, kaip, pvz., su nekilnojamu turtu. Daugelis Lietuvoje (o ir ne tik) pasijuto esą milijonieriais, tiesiog nieko neveikdami. Ūkininkai staiga patapo ne ūkininkais, o NT brokeriais – kam vargti, gaminti produkciją, jei galima gauti ES subsidijas, o žemę parduoti už pasakiškas kainas ir prisipirkti Lexus’ų.

Patiko draugjuostėj išsakyta mintis apie pasaulinę krizę: “Tai grėsmė, kad rinkoje gali atsirasti pigūs telefonai po 14 dolerių, pagaminti Venesueloje, kompiuteriai po 100 dolerių iš Indijos ar automobiliai už 500 dolerių iš Kinijos. Štai kodėl vakarietiški ekonomikos modeliai yra ir byra. Pasaulis juda link realių kainų, prie realių santykių, į tikrą gyvenimą. Be jokio šlamšto.”

Sprendimą mums jau seniai sufleruoja technologijos. Failų keitimasis peer-to-peer jau parodė, kad tradicinis šou verslas, gaminant ir tiražuojant audio ir vaizdo įrašus, grimzta į praeitį. Jau nereikalingi netgi tarpiniai serveriai – torrentai valdo. Panašu, kad ir ekonomikoje grįžtame prie natūralių mainų, gal ne taip tiesiogiai – uogos už mėsą ar pan., bet pirkti gaminius tiesiai iš gamintojo, t.y. ūkininko apsimokės labiau, nei iš prekybos centro. Galim pavadinti tai tiesiog decentralizacija. Arba indidualizacija.
Bent jau taip tikiuosi.

Tokią knygutę paskaičiau (tiksliau perklausiau) A. Menegetti “Išminčius ir gyvenimo menas”. Ištrauka iš jos, vertimas laisvas:

Žmogus turi kruopščiai įsisavinti kelis mokslus, rimtai išstudijuoti bendros kultūros pagrindus ir įgyti dviejų specialybių aukštąjį išsilavinimą, iš kurių viena turėtų priklausyti humanitarinei sferai (literatūra, istorija, filosofija, teisė), o kita – tiksliųjų arba taikomųjų mokslų sričiai (fizika, medicina, chemija, matematika, ekonomika). Praktinis pažinimas tokiose srityse, kaip psichologija, statistika, ezoterika, kalbos, žurnalistika, socialiniai-politiniai mokslai, vadyba, architektūra ir informatika, gali būti naudingas tik kaip laikinas pajamų šaltinis, kuris nesuteikia galimybės pažinti gyvenimo meną.

Visam šitam reikės ne mažiau trisdešimties gyvenimo metų. Beje, tikrai laimingas gyvenimo tarpsnis prasideda tik po keturiasdešimties.

Blem, 1,5 aukštojo humanitarinio (o ir tie, pasirodo, ne fundamentalūs)…
Gal nueit elektriku pasimokyt, nes iki to tarpsnio ne tiek daug liko, laikas greit bėga