Dejavoodoo’s Weblog

Intro
Internetas, nepaisant nuomonių apie jo anonimiškumą, visgi yra permatomas. Ar tinklaraštininkai nesijaučia panašiai kaip realybės šou dalyviai arba kitaip tariant, globalaus kalėjimo, savotiško Panoptikumo kaliniai? Priminsiu, kad Panoptikumas yra kalėjimas, sukurtas Benthamo. Tai apskritas pastatas, sudarytas iš celių. Šio pastato viduryje stovi bokštas, iš kurio galima matyti, kas vyksta kiekvienoje celėje. Iš celės neįmanoma matyti prižiūrėtojo ir prižiūrimasis jaučiasi visą laiką stebimas ir ima valdyti pats save. Kažkuo primena ir blogus ar ne?

dar puslapis teksto

Kadangi šiandien pasirodo yra Tarptautinė migrantų diena, pakalbėkime apie migraciją.
Tik ne apie teritorinę, o apie skaitmeninę. U. Eco yra sakęs, kad (cituoju iš atminties): “kompiuteriai sukurs daugybę vienišų žmonių”. Taip, pasaulis tampa vis globalesnis ir geografiniai atstumai jau neturi reikšmės, egzistuoja tik kalbinės kliūtys. Berlyno siena, skyrusi žmones teritoriškai ir ideologiškai, griuvo, bet sustiprėjo Babilono siena, pastatyta ant to paties pavadinimo bokšto griuvėsių. Žinoma, ji neamžina, Gūglo gamybos Translate pneumatiniai plaktukai sėkmingai atlieka savo ardomąjį darbą.
Tačiau iš kitos pusės vyksta vidinė – nano-emigracija ir ne į airijas, o į virtualias erdves: tinklaraščius, forumus, portalus. Sociopatai ir mizantropai – tokia dabartinė visuomenė, bendraujanti tik per tarpininkus: kompiuterius, serverius, optinius kabelius. Mus skiria kompiuterio ekranas ir, kartais pusė Žemės rutulio, o kartais tik kambario siena. Emigruojame į savo sukurtus jaukius pasaulėlius – uždarus ir atvirus, bet visada po ranka turime “stop kraną” – išjungimo mygtuką.
Skaitmeniniai klajokliai virtualioje erdvėje, naujų pojūčių bei svetimų įspūdžių nomadai patogioje kėdėje arba kur nors kavinėje su nešiojamu kompiuteriu ant stalo.
Gal ši, vidinė, emigracija yra kaip atoveiksmis vykstrančiai globalizacijai, siekis turėti kažką savo, mažo ir jaukaus? Noras išsaugoti savo individualybę ir nesusilieti su skaitmeniniu okeanu.
Kaip sakoma, laikas parodys. Kompiuterio ekrano kampe.

Intro.
Žadėjo pūgą. tai ir rašau.
***

Kalbos apie privatumą visada sukelia daug diskusijų, ypač jei kalbame apie naujų technologijų naudojimą, asmens duomenų pateikimą įvairiose interneto tarnybose bei tinklalapiuose. Tačiau čia turiu galvoje ne asmens duomenis (t.y. vardas, pavardė, gimimo metai ir pan.), o apie asmeninio gyvenimo faktus, kuriuos tinklaraščių autoriai publikuoja savo noru nieko neverčiami. Daugelis tyrėjų pastebi, kad vartotojams rūpi jų privatumas. Tačiau jie nesiima tinkamų priemonių savo asmeniniam gyvenimui apsaugoti. Galbūt pati privatumo samprata nėra aiškiai apibrėžta?
Read the rest of this entry »

Intro
Atrodo, kad atėjęs šaltis pramušė kažkur smegenyse bloką ir vėl tinklaraščių tema patapo įdomi. Iki kito karto, žinoma.

***
Kiekvienas iš mūsų turime tam tikrą privatumo suvokimą. Vieni gali būti labai atviri – atvirai pasakoti apie savo meilės nuotykius, skelbti savo vardą, pavardę, gimimo metus, darbovietę ir dar daug asmeninio gyvenimo dalykų. Kiti gi, nėra linkę taip atvirauti ir apie savo realų asmeninį gyvenime nepasakoja nieko arba tik tam tikras detales. Natūralu, kad skirtingi žmonės turi skirtingą privatumo suvokimą, kurį įtakoja konkretaus žmogaus turima patirtis. Tačiau viskas šiame gyvenime keičiasi, keičiasi ir privatumo suvokimas. Jei realiame gyvenime gatvėje sutiktam žmogui nepuolame pasakoti apie tai, ką vakar veikėme ir kur buvome, kodėl tai darome internete? Vienas iš galimų atsakymų yra tai, kad nepilnai suvokiame pačios informacijos savybes. Subjektyviai mums atrodo, kad blog’o įrašas bus prieinamas tik žmonėms, kurie žino tinklaraščio adresą, tačiau egzistuoja interneto paieškos ir indeksavimo sistemos, kurios savo saugyklose kaupią informaciją nesirinkdamos privatu tai ar ne. taip pat informacija saugoma neribotą laiką – parašęs įrašą (o ir netgi paskui jį ištrynęs) autorius negali tikėtis, kad jis “atguls po laiko užmaršties dulkėmis”, nes vėl gi tos pačios sistemos turi savo saugyklas (cache), kuriose galime rasti ne tik tai, ką norime. Dar viena įdomi informacijos savybė, kurią nevisada suvokia tinklaraštininkai, yra jos fragmentiškumas: gerai “pasirausus” po paieškos sistemas galima skirtinguose interneto puslapiuose, portaluose surasti tam tikrus informacijos “mozaikos gabaliukus”, iš kurių susidėliosime “visą paveikslą”.
Stebint tam tikrus tinklaraščių autorius, galima pastebėti, kad pradėję rašyti savo blog’ą, jie pateikia kur kas daugiau asmeninio gyvenimo faktų, kurių ilgainiui sumažėja, o tarkime, Livejournal’e galime aptikti autorių, kurie nurodo šį tinklaraštį esant skirtą tik tam tikriems skaitytojams: “friends only”. Ar tai reiškia, kad pakito autorių privatumo suvokimas ar tiesiog pasitikėjimas savo skaitytojais?
Rašydamas šia tema ieškojau kokio schematiškai išreikšto komunikacijos modelio tinklaraščiuose, kuris, beje, tinka ir soc. tinklams. Ir ne šiaip modelio, bet ir apimančio privatumo suvokimą. Kadangi tokio modelio nepavyko aptikti, teko kurti pačiam. Taigi žiūrim ir bandom suprasti:

Modelis su paaiškinimais ir retoriniais klausimais

Gan seniai, kai kurie tyrinėtojai atkreipė dėmesį į tam tikrą informacinės erdvės fenomeną. Jų manymu, informacija į virtualią erdvę patenka tam tikru cikliškumo principu:

Tam tikru periodu virtualioje erdvėje atsiranda daug pranešimų, vėliau seka informacijos “atslūgis”. Kol kas nėra tiksliai žinoma, nuo ko priklauso toks informacijos virtualioje erdvėje cikliškumas. Australijos technikos universiteto astrofizikos katedros mokslininkai tai sieja su Saulės dėmių aktyvumo, atmosferos reiškiniais. Tuo tarpu Didžiosios Britanijos tyrėjų grupė mano, kad tai susiję su paties žmogaus reakcija į informacijos perkrovas, t.y. žmogaus smegenys, gavusios didelę informacijos dozę, nesugeba jos apdoroti, todėl vyksta savotiška “miego fazė” – informacija yra apdorojama, bet ne skleidžiama.
Tačiau su tokiais teiginiais nesutinka kiti mokslininkai, manantys, kad informacijos sklaida vyksta spiralės principu:

Jų nuomone, informacijos pateikimas yra toks pats natūralus procesas, kaip ir Žemės sukimasis aplink Saulę. Jie teigia, kad informacinė erdvė yra toks pats reiškinys, kaip ir visi kiti Visatoje vykstantys procesai, egzistuojantys patys savaime ir paklūstantys tik iki šiol neatskleistiems dėsniams.

Iš W. O. Feedback “Communication is not only what we mean”

George Carlin “The Planet Is Fine”

- Kaip manote, kolega, ar Marse egzistuoja gyvybė?
- Tai tik mokslinė hipoteka.
- Bet gastronomai tvirtina…
- sunku pasakyti, šiuo klausimu aš ne kontingentas.

Amerikos Naujojo Oksfordo Žodynas (New Oxford American Dictionary) 2009-ųjų metų žodžiu išrinko žodį unfriend. (paspaudus nuorodą galima rasti ir dar įdomesnių žodžių-naujadarų)

Įdomu kaip lietuviškai išversti vienu žodžiu?
Nebedraugauti?
Išdrauginti?
Nudrauginti?

Tai kad nėr ką rašyt – negaliu sakyt, kad nieko nevyksta, bet nesirašo visiškai. O ir “įvykiai” daugiau tokie..hmm.. vidiniai ar kaip juos pavadint. Ir svarbos išorėje ne tiek daug teturi. Ar jie kam įdomūs, pagalvoju kartais. Yra tokia “savęs paviešinimo” teorija: atseit, tinklaraščiuose ir soc. tinkluose žmonės paviešina vis daugiau asmeninės informacijos, idant galėtų užmegzti socialinius santykius. Paviešindami savo asmeniškumus, to paties tikisi ir iš kitų. Taip ir atsiranda toks virtualus bendravimas su žmonėmis, kurių niekada gyvenime realiai nematei, bet jie apie tave (na ir kartais tu apie juos) žinai daugiau, nei tėvai, klasiokai, kolegos. Tik man vis klausimas iškyla: o kokio “stiprumo” tie santykiai? Dingo žmogus iš virtualios erdvės, pasiges jo kažkas, bet ar ilgai prisimins, minės geru žodžiu? Filosofiniai klausimai, dažniausiai retoriniai.
Tokie patys klausimai ir apie socialinį statusą visuomenėje. Na, pasieki vadybininko statusą kokioje įmonėje ir ką? Varai viršvalandžius, stresuoji nuolatos ir susergi. Ar nulaikysi savo statusą? Su skydu arba ant skydo, kaip sakydavo senovės lotynai. O kada gyventi?

O gyventi, kaip banaliai beskambėtų, reikia čia ir dabar. O ne ryt ar vakar, kažkur ten. Viskas jau atrasta, viskas jau parašyta. Skiriasi tik požiūrio taškas. Na ir dar noras būti ar turėti.

Bet grįžtam prie, vadinkim tai paprastai, vidinės emigracijos. kai savęs paviešinimas tampa nebesvarbus. Na, kam įdomu, kad foto agentūrose praeitą mėnesį uždirbau 6 baksus? Be manęs, manau, daugiau niekam. Nes jei būtų tūkstantis – tada žiūrėk, pretenduočiau į visai kitą statusą. Kita svorio kategorija, tksant.

***
Patirtis – kai vietoj klausimų kas? kur? kada? ir kodėl? į galvą ateina vienintelis klausimas: o kam? (c)