Apie simbolius ir ne tik
Vakar vėlei (3 žodžiai, praidedantys “v”) iškėlė identiteto klausimą, o šiandien dar perskaičiau VK žurnale V. Lopetos skiltį apie Lietuvos simbolius. Identiteto kaip ir neturime, arba tiksliau, jis yra, bet toks dvilypis, simbolių irgi nėr aiškių, autorius siūlo kaip simbolį naudoti šypseną.
Nekalbant apie tai, kad turime “dvigubą dugną” – krikščioniškas vertybes ant pagoniškų pamatų. Kaip jau kažkada minėjau, kur dar pamatysi kryžius su saulutėm ir pusmėnuliais.
Galim pašturmuot smegenis, kaip gi čia tas priešingybes suderint. Man kažkodėl iškyla prieš akis dviveidė žmogaus figūrėlė, simbolizuojantį tą dvigubą pradą, kurios žvilgsniai nukreipti į Rytus ir į Vakarus, nes esam tarpininkai tarp dviejų kultūrų. Galimos įvairios interpretacijos: vienas veidas vyriškas, kitas moteriškas. Arba vienas veidas liūdi, kitas – šypsosi.
Kol kas tiek to insight’o
p.s. esu pastebėjęs, kad parašius naują įrašą šiame žurnale pradeda lyti. tai lauksim to lietaus su pragiedruliais. nes dviejų priešybių suma ir yra pilnatvė.
