Prisimintukai
Kažkada buvo sakoma, kad telekomunikacijų verslas yra vienas pelningiausių po narkotikų ir prekybos ginklais. Bet didėjanti konkurencija ir įstatymų pataisos gerokai sumažino pelningumą, nors šis verslas išlieka vienu iš patraukliausių investicijų. O kur sukasi dideli pinigai, visada atsiras norinčių chaliavai pasinaudoti teikiamomis paslaugomis. Pakalbėkime apie tuos piliečius, kurie stengiasi apgauti operatorius ir kokiais būdais tai daroma. Dabar, žinoma, ne tie laikai – minutė kainuoja vidutiniškai apie 20 centų, o ne 2 litus, kaip anksčiau. Bet, kadangi šios istorijos senos, manau nieko bloga neatsitiks.
Vienas tokių būdų, kuriuos naudodavo (ir dabar naudoja, tačiau motyvai šiek tiek kitokie: ne minėta chaliava, o savo tapatybės slėpimas) yra “dokumentų klastojimas”. Rašau kabutėse, kadangi tai ne visai tiksliai atspindi minimą sukčiavimo rūšį. Angliškai tai skamba “Subscription fraud” – tai reiškia, kad pilietis sudarantis sutartį, sąskaitoms siųsti nurodo ne savo tikrąjį adresą, o “Diedukui, į kaimą”. Čia galime išskirti kaip ir 2, šio sukčiavimo, porūšius: 1) asmens dokumentai yra klastojami ir 2) sutartys sudaromos pvz., Jono Jonaičio vardu, dažniausiai Jonui net nenutuokiant apie tai.
Pirmasis būdas kaip ir aiškus iš pavadinimo – nedori piliečiai, radę (ar kitais būdais gavę) Jono Jonaičio pasą, neneša jo į policiją, o mielai pasinaudoja, tarkim, įsigydami mobilius telefonus, šaldytuvus, televizorius ir kitą buitinę techniką. Tokiais atvejais įklijuojama kito asmens nuotrauka, kruopščiai atklijavus laminatą, arba tiesiog iš nugarėlės pusės gražiai išpjovus, išimama Jono nuotrauka ir įdedama kito asmens.
Antruoju atveju, Jonas pasą turi su savimi, tačiau po vakarykščio labai labai skaudą galvą ir dar labiau norisi įkalti kokį šimtrgramį. Skambina jis savo družbanui ir prašo paskolinti 10 lt. O družbanas pasiūlo kiek kitokį variantą: Jonas su juo nuvažiuos į prekybos saloną ir savo vardu sudarys sutartį. Ir už šią mažą paslaugėlę gaus net visus 50 lt. Tikiuosi suprantate, kas būna paskui, kai Jonas gauna sąskaitas su reikalvimais apmokėti.
Bet negalvokime, kad tik asocialūs asmenys gali taip naiviai įkliūti. Pamenu vieną istoriją apie studentus, dar iki Lietuvos įstojimo į ES, kai nuvykti į kitą šalį reikėdavo vizų. Tuo metu dar populiarus buvo braškių rinkimas Norvegijoje – studentai varydavo per vasaros atostogas padirbėti. Tarpininkai organizuodavo keliones, tvarkydavo vizas, aišku, pasiimdami savo dalį. Ir štai pas tokius studentus apsireiškia “tarpininkas” ir pasiūlo padirbėti užsienyje. Studentai džiaugsmingai sutinka ir savo laisva valia atiduoda pasus – dokumentams sutvarkyti. “Tarpininkas” dingsta kaip į vandenį, o studentai po kelių savaičių gauna iš kelių operatorių sąskaitas už paslaugas su tūkstantinėmis sumomis.
Nepatikėkite savo asmens dokumentų niekam.
Jei įdomu, gal ir pratęsčiau.
