Pasvarstymai
Po apsilankymo Kalvarkėse ir Kaziuko turguje peršasi mintis, apie tai kad krizė – tai ne toks baisingas, neapibrėžtas baubas, kuriuo mus vis gąsdina. Tai natūralus procesas, grąžinantis mus į realybę. Per daug buvo atsiradę “lengvų” pinigų, tiesiog iš oro, kaip, pvz., su nekilnojamu turtu. Daugelis Lietuvoje (o ir ne tik) pasijuto esą milijonieriais, tiesiog nieko neveikdami. Ūkininkai staiga patapo ne ūkininkais, o NT brokeriais – kam vargti, gaminti produkciją, jei galima gauti ES subsidijas, o žemę parduoti už pasakiškas kainas ir prisipirkti Lexus’ų.
Patiko draugjuostėj išsakyta mintis apie pasaulinę krizę: “Tai grėsmė, kad rinkoje gali atsirasti pigūs telefonai po 14 dolerių, pagaminti Venesueloje, kompiuteriai po 100 dolerių iš Indijos ar automobiliai už 500 dolerių iš Kinijos. Štai kodėl vakarietiški ekonomikos modeliai yra ir byra. Pasaulis juda link realių kainų, prie realių santykių, į tikrą gyvenimą. Be jokio šlamšto.”
Sprendimą mums jau seniai sufleruoja technologijos. Failų keitimasis peer-to-peer jau parodė, kad tradicinis šou verslas, gaminant ir tiražuojant audio ir vaizdo įrašus, grimzta į praeitį. Jau nereikalingi netgi tarpiniai serveriai – torrentai valdo. Panašu, kad ir ekonomikoje grįžtame prie natūralių mainų, gal ne taip tiesiogiai – uogos už mėsą ar pan., bet pirkti gaminius tiesiai iš gamintojo, t.y. ūkininko apsimokės labiau, nei iš prekybos centro. Galim pavadinti tai tiesiog decentralizacija. Arba indidualizacija.
Bent jau taip tikiuosi.
