Gyvenimo menas
Tokią knygutę paskaičiau (tiksliau perklausiau) A. Menegetti “Išminčius ir gyvenimo menas”. Ištrauka iš jos, vertimas laisvas:
Žmogus turi kruopščiai įsisavinti kelis mokslus, rimtai išstudijuoti bendros kultūros pagrindus ir įgyti dviejų specialybių aukštąjį išsilavinimą, iš kurių viena turėtų priklausyti humanitarinei sferai (literatūra, istorija, filosofija, teisė), o kita – tiksliųjų arba taikomųjų mokslų sričiai (fizika, medicina, chemija, matematika, ekonomika). Praktinis pažinimas tokiose srityse, kaip psichologija, statistika, ezoterika, kalbos, žurnalistika, socialiniai-politiniai mokslai, vadyba, architektūra ir informatika, gali būti naudingas tik kaip laikinas pajamų šaltinis, kuris nesuteikia galimybės pažinti gyvenimo meną.
Be aukštojo išsilavinimo dviejose srityse, ar blogiausiu atveju, filosofijos istorijos žinių, reikėtų įgyti kokio praktinio amato pagrindus arba įgyti pardavėjo, statybininko, elektriko, siuvėjo, padavėjo profesiją. Taip pat būtina įgyti religinės patirties.
Visam šitam reikės ne mažiau trisdešimties gyvenimo metų. Beje, tikrai laimingas gyvenimo tarpsnis prasideda tik po keturiasdešimties.
Blem, 1,5 aukštojo humanitarinio (o ir tie, pasirodo, ne fundamentalūs)…
Gal nueit elektriku pasimokyt, nes iki to tarpsnio ne tiek daug liko, laikas greit bėga
